∞

Darbas. Ką aš, žemės kirminas be išsilavinimo, galėčiau apie jį pasakyti.

Dirbu. Didelė kompanija. Gal netgi, sakyčiau, korporacija. Ana ta, katra už http://www.autotrader.co.uk puslapį atsakinga. Savo darbą čia pradėjau šių metų Sausio 4 dieną. Bet savo nuosavą stalą, laptopą ir kompiuterį su dviem monitoriais gavau tik prieš geras porą savaičių. Tokios jau tos didelės kompanijos, kurios pradeda naują savo gyvavimo etapą — atsisako outsource’inimo ir renkasi savo komandą — lėtos, sukaustytos HR popierizmų.

Darbas sunkus. Sunkus tuo atžvilgiu, kad per savo intervių su šia kompanija minėjau jiems, kad labai vertinu tvarkingą kodą ir to visais būdais siekiu. Deja, mūsų puslapio frontend’as nėra švarus. Jis blogas blogas blogas. Ir jo negalima pataisyti tiesiog va taip ėmus ir užsinorėjus tai padaryti.

Esmė tame, kad šis puslapis uždirba didžiulius pinigus. Ir verslas dėl tų pinigų pašėlęs. Todėl čia vyrauja Agile ir TDD (test driven development) atmosfera — taip užtikrinama darbo kokybė.

Iš verslo pusės viskas pamatuota ir paskirstyta, kiekvienas kompanijos skyrius turi savo biudžetą, kuris išskirstomas į konkrečius darbų taškus reguliarių kas-antra-savaitinių susirinkimų metu.

Iš techninės pusės Agile ir TDD užtikrina kokybišką produktą, tuo pačiu išvesdamos mane iš proto. Tas Agile ir TDD derinukas dabar man darosi panašus į eilinę religiją. Su savo rytiniais reguliariais privalomais standup’ais, nereikalingom video konferencijom, bukom prezentacijom, pairing development’u, testams švaistomu laiku ir noru viską kontroliuoti. O aš labai nemėgstu religijos. Nes visa tai man atrodo dirbtina. Man neįdomu, ar jie dirba sėkmingai, ar jie uždirba šimtus milijonų, ar jų komanda yra good stuff, good stuff, nes šitokie darbo principai man tolimi, nesuvokiami, prieštarauja mano prigimčiai. Aš suprantu, kad tokia machina negali funkcionuoti be kontrolės, aš matau akivaizdžius Agile ir TDD pliusus — bet suprantu, kad ilgai negalėsiu būti šitos sistemos dalimi.

Matydamas blogą kodą aš jį noriu ištaisyti, o ne užpildyti anketą ir laukti velniasžin kiek laiko, kol ta užduotis praeis kontrolę, gaus patvirtinimą, bus įvertinta laiko atžvilgiu, ir galiausiai paskirstyta ir perduota developer’iams.

Ir tokiu biurokratizmu persmelkta visa šalis. Toks įspūdis, kad jie vis dar elgiasi taip, kaip buvo mokyti darželyje — dirbtinės šypsenos, pagyrimai, beprasmiški klausimai, nenuoširdūs pasisveikinimai ir buvimas savo vietoje.

Ir važiuoti į darbą valandą pirmyn ir valandą atgal man yra neregėtas laiko švaistymas, nors ir stengiuosi tą laiką išnaudoti bent kiek prasmingai skaitydamas knygas. Rytais metro žmonės skaito nemokamus laikraščius, dalinamus prie įėjimų. Ir kiekvieną rytą matau tokį vaizdą — žmonės skaito savo nemokamus laikraščius ir geria kavą už £2. Dažnai susimąstau, ar tai nėra šiuolaikinė vergininkystė.

Kaip žmogus gali ramia širdimi atsiduoti tokiai kasdieninei 9-to-5 rutinai? Juk daugumai žmonių net nepatinka jų darbas. Čia aš dar galiu jaustis laimingas, nes plius-minus darau tai, kas man patinka.

Tataigi, nors ir sunkus tas darbas, bet man jis lengvas. Savo užduotis aš padarau greitai, ir dažnai sėdžiu be oficialaus užsiėmimo. Mąstau, ar galiu aš būti teisus. Ar visgi aš esu toks asocialus, kad man tokie darbo principai neįtinka? Juk, atrodo, kažkada taip nepatiko visokie bardakai su užduočių skirstymu ir darbo organizuotumu. Bet dabar man vis labiau nepatinka tie proamerikietiški success training‘ai ir agile development environment‘ai.

Dabar galiu pasakyti tiek, kad lietuviškoji komanda, kurioje dirbau iki šiol, gali puikiai apsieiti be šitų Agile, TDD ir panašių žmonijos prasimanymų. Tereikia mylėti savo žemę, darbą ir žmones, su kuriais dirbi. Tada niekas nebus kančia.

Todėl dažnai ilgiuosi Lietuvos. Dažnai ilgiuosi tų žmonių, su kuriais dirbau Šimulionio gatvėje. Jie buvo pirma kompanija, iš kurios išeidamas, ir lauke paskutinįkart atsisveikinęs su bendradarbiais ir atsisukęs žingsniuodamas į ateitį, verkiau. Net dabar, apie tai galvojant, akyse kaupiasi dregmė.

Tokios tat nuotaikos. Dirbam. Brolis savo. Aš savo. Ir abu ilgimės namų.

Dabar jau žinau, kad noriu grįžti. Gal dar ne dabar — bet ateityje. Kažkada. Kad ir kokia ta mūsų valdžia būtų, kad ir kokie pikti mokesčiai — niekas negali atsverti šeimos ir draugų, gimtos kalbos, šaltų žiemų ir karštų vasarų.

Dabar žinau, kad gavęs gerą pasiūlymą grįžčiau į Lietuvą netgi dabar. O kol kas dirbu, taupau, kiek tai įmanoma, ir kažko laukiu.

P.S. Šioje šalyje labai greitai kaupiasi šiukšlės. Viskas supakuota ir paruošta, tereikia nusipirkti, pasišildyti, suvalgyti ir išmesti. Prakeikta vartotojiška kultūra.

◌ 29/03/2010 13:34:18
~
@ Emigrantas, Jausmas, Laisvė, Lietuva, Nelaisvė, pasaulis
☞ Atsektis