∞

Jeigu tikiesi, kad iš anksto nieko nesusiplanavęs ir atvažiavęs į užsienį iš karto susirasi butą ir darbą — tu klysti.

Tiksliau, tu esi optimistas. Mes su broliu, ko gero, optimistai.

Pirmiausiai aplankėme aplinkines nekilnojamojo turto agentūras. Įėjęs į kostiumuotais patarnautojais prikimštą ofisą, visas suprakaitavęs, sloguojantis ir su kuprine, jaučiuosi nejaukiai. Pagalvoju, kiek tokių kvailių per dieną jiems tenka pamatyti. Ir visi, it sutarę, tvirtina, jog iš neturinčių darbo nuomotojų prašomas mažiausiai trijų mėnesių pradinis užstatas, bet dažniausiai šešių.

– Taigi, paskaičiuokime… Taip ir taip. Na, išeina apie £6000 reikės susimokėti savininkui. Ar turėsite tiek? – Žiūri į mus ar tai piktdžiugos ar paniekos akimis.
– Hmm… Naaa… Gal ir turėsime. Nuo konkretaus buto priklauso, – kur gi ne, turėsime, LOL.
– Na, čia neseniai viena pakistaniečių šeimai taip sėkmingai išnuomavome butą. Duodu jums savo kortelę, ir butinai jums paskambinsime, jeigu turėsime jums tinkančių pasiūlymų, – pastatydamas mus žemiau tos pakistaniečių šeimos sako agentas, užsirašydamas mūsų telefono numerius ant tualetinio popieriaus.

Bet poroje agenturų visgi susitariame dėl potencialių butų apžiūros. Malonus momentas. Kartu su agentėmis už vairo gauname progą pasivažinėti po apylinkes. Butai brangūs. Be baldų. Kiaurais langais. Po tais kiaurais langais — dvidešimt geležinkelio juostų. Vienas ypatingai bohemiškas butas man ypač patiko. Dvivietis, modernizuotas caro laikų liftas, tas toks, su durimis ir grotomis — sutelpame į jį tryse, nes agentė plona ir žemaūgė, šviesaus plauko, balzakiško amžiaus, mano skonio moteriškė. Išlipame penktame, atrodančio it po bombardavimo, namo aukšte. Įėjimas į butą pro kažkokią terasą. Bute tvyro tas nuostabus angliškų pelėsių kvapas. Žavingi miegamieji. Vienas miegamasis keturių kvadratų ploto. Be langų. Tamsus. Mano ištvirkusiam skoniui visai jaukus. Toks įspūdis, kad vėjas visur pučia kiaurai per visas skyles. Kaip tik pravažiavo traukinys — jaučiuosi, tarsi stovėčiau perone. Agentė tikina, kad naktį traukiniai nevažinėja, todėl miegoti netrukdytų. Jei būčiau į Londoną atvažiavęs vienas, be brolio, tai šitą butą paimčiau nesusimastydamas. Tik £250 per savaitę, plius mokesčiai. Tereikėtų tik užsiauginti plaukus, veisti blusas, grožėtis spindinčių bėgių peizažu, rūkyti žolę balkone su juodukais, pramokti jorkšyro akcento ir įsidarbinti Tesco sandėlio darbuotoju.

Bet sau tinkantį butą randame per gumtree skelbimus (potecialūs ieškotojai, saugokites per gerai atrodančių pasiūlymų, katrie yra apgavystės). Gal pasisekė, gal taip turėjo būti. Bet radome. Ramus rajonas, su nuosavu sodu ir supynėm indų plovimo mašina ir kitais pričindalais.

Ir prasidėjo ilgos dešimt dienų. Va taip pagalvoji — kas tos dešimt dienų. O tada kiekviena diena buvo kančia. Daug skambučių iš įdarbinimo agentūrų, uždavinėjančių tuos pačius kvailus klausimus, iš serijos “kodėl išėjau iš pastarosios darbovietės” ir panašiai. Kas labiausiai erzina — jie atstovauja klientus, patys dorai nesuvokdami, kokius reikalavimus turi atitikti darbuotojas ir nesiorientuodami atstovaujamoje specialybėje, nežinodami kas tas indėnas Apache ir kas tas PHP ir prie ko čia Counter Strike Source, todėl nesikuklindami klausia, ar aš moku kurti puslapius su PHP ir Linuxu, ir ar moku AJAX’ą, ir tik po to, ar moku JavaScript’ą. Aš nemoku bendrauti su kvailus klausimus užduodančiais žmonėmis. Ir taip kasdien. Keletas telefoninių interviu, vienas kitas face-to-face interviu. Keletas neigiamų atsakymų. Ir laukimas. Diena iš dienos. Augantis nerimas. Net su broliu pyktis buvau bepradedąs.

Nenorėjau su niekuo bendrauti. Nenorėjau su niekuo aptarinėti savo nesekmingų paieškų. Ko gero buvo gėda, kad man taip nesiseka. Galvojau, ar jau pradėti išpardavinėti savo fotoįrangą, savo laptopą, savo kūną ištvirkusioms senmergėms. Juk už nuomą reikės už mėnesio mokėti! Nenorėjau niekur eiti. Nenorėjau nieko pirkti. Skaičiau 700 puslapių storio fantasy knygą iš bibliotekos apie orkus, protarpiais refreshindamas gumtree, twitter search’ą. Turint omenyje, kad originalusis mano planas buvo taikyti į “front end developer” kompiuterastinę vakansiją, mano gumtree profesijų paieškos laukelio istorijoje galima aptikti tokių keyword’ų kaip “night”, “photo”, “caretaker”, “russian”, “lithuanian”, “german”, “no experience”, jomajo, netgi “adult”, nes tikėjausi pradėti karjerą porno filmuose, netgi “gay” keywordas ten yra, bet netgi šioje srityje sau tinkančių skelbimų neradau.

Maniau, kad niekam manęs nereikia. Maniau, kad per gerai galvojau apie save.

Maniau, kad jeigu nei aš nei brolis nerasime darbo per artėjančias dvi savaites — grįšiu į Lietuvą. Nugalėtas. Nusivylęs. Susigėdęs. It šlapiu skuduru trenktas.

Bet prieš savaitę, pirmadienį, apsilankiau viename interviu, ir trečiadienį mane priėmė į darbą. Ir netgi nei “adult” nei ačiū dievams “gay” — tiesiog “web developer”.

Kaip įdomiai suregztas žmogaus protas. Galvoje iš karto viskas apsivertė. Pasidarė ramu ir gera. Ir, kadangi tomis pačiomis dienomis su darbu pasisekė ir broliui (koks jo “keywordas” klauskit jo paties) — ta proga netgi pokštelėjom šampano butelį, kurį mums, kaip naujakuriams, padovanojo šeimininkai, ir kuris visas tas dešimt dienų stovėjo ant stalo ir tarsi erzino — “Švęsti norit, ką? Ogi nėra ką!”. Ogi dabar jau yra!

Labai seniai laikas netekėjo taip letai, kaip tas porą savaičių.

O dabar — dabar man jau nebėra reikalo tikrintis transporto maršrutų http://journeyplanner.tfl.gov.uk/ puslapyje, kad sugalvočiau, kaip nusigauti į darbą. Dabar jau dažnai pasijuntu vienu iš tų žmonių metro. Visi kažkur skuba. Kai kurie su tašėm, kai kurie be. Kai kurie juodi, kai kurie geltoni, kai kurie rudi, kai kurie balti. Pusė su ausinukais. Dalis su knygomis. Dauguma su nemokamais laikraščiais. Gražūs žmonės.

Visgi, progresas.

◌ 21/11/2009 05:30:55
~ butas, darbas, knyga, laikas, Laisvė, London, metro
@ Emigrantas, London, pasaulis
☞ Atsektis