∞

Dvi kuprinės ir viena tašė. Tiek daiktų mes su broliu turime išvykdami. Keista, bet kai kurios emocijos viršija mano prognozuotas ribas. Sunku. Atsiranda ta nuostabi baimė su šiurpuliukais.

Ryanair lėktuve jaučiuosi it šprotas konserve. Mano ūgis arti 190, todėl kojų čia man ištiesti neįmanoma. Prie ryškaus diskomforto prisideda dar ir progresuojanti sloga — tarsi tyčia, nesirgau gerus metus, ir apsirgau būtent dabar. Nosis teka, norisi čiaudėti ir kosėti, skauda galvą, o slėgio pasikeitimai lėktuvui kylant ir leidžiantis spaudžia ausis, dėl ko dar labiau skauda galvą.

Atvykstame į Londoną turėdami tik viešbutį iki šeštadienio. Per šį laiką privalome susirasti butą nuomai. Tuo pačiu metu ieškodami darbo.

Kelionė iki viešbučio kainuoja vos ne kiek pats lėktuvo bilietas. Po poros persėdimų (pasirodo, reikia įsiklausyti į informacinius pranešimus, sklindančius perone, įsitikinant, kad traukinys stoja, kur tau reikia), pagaliau išlipame reikiamoje stotelėje ir gana greitai surandame mūsų viešbutį (brolis buvo įsidemėjęs jo padėtį žemėlapyje),

Mano būklė tik blogėja. Atsigulu į lovą ir nejudu. Šiaip čia nėra šalta, apie 15 laipsnių šilumos, kada atskridome. Bet viešbučio kambaryje man šalta. Aš iškankintas prakeikto skrydžio.

Wi-fi pasijungimų daug, bet, mano nuostabai, visi “secure”. Yra tik pora British Telecom “nemokamų” hotspot’ų. “Nemokamų”, nes pasijungti duoda, bet už browsinimą reikia mokėti. Susimoku iš kreditinės penkioms dienoms už 15 svarų. Va ir turime bent šiokį tokį pusėtiną ryšį.

Atsigėrę arbatos, kuri mano būklę laikinai pataiso, einame apsižvalgyti. Visokios užkandinės ant kiekvieno kampo. Visur daugybė spalvotų žmonių. Gatvės ir pastatai kaip iš filmų. Daugybė motociklų gatvėse. Triukšmingas miestas.

Apeiname ratuką, pavalgydami “fish and chips”, ir pakeliui nusipirkdami prepaid SIM kortas — “Pildyk” analogus.

Grįžęs į viešbutį nusirengiu ir griūnu į lovą. Žinau, kad turiu temperatūros — man šalta, bet po kaldra jaučiamas velniškas karštis. Reguliariai prašau brolio padaryti arbatos, tuo pačiu metu informuodamas artimuosius per skype’ą apie mūsų “progresą”.

Vakarop dar sulaukiu pirmo phone-interview. Žiūrėsim, kaip čia toliau bus. Miegoti nueinam anksti, nes esam labai pavargę. O galvoje vis krebžda visokios mintys — ar gerai aš darau, juk Lietuvoje turėjau gerą darbą, šiltus namus. Bet suprantu, kad mūsų situacijoje tai normalu. Neturim pastovaus būsto, neturim darbo, aš sergu, man šalta ir man skauda galvą.

Miegoti.

◌ 02/11/2009 20:16:52
~ Emigrantas
@ Emigrantas
☞ Atsektis