∞

Trečia ryto.

Pasirąžau. Pirštais sukabinu rankas už nugaros ir, kiek galėdamas išvirkščiai ištiesęs jas, keliu aukštyn, kol išgirstu įparstą pečių ir alkūnių sąnarių tarkštelėjimą.

Feed’ai jau kelioliką kartų parefreshinti, njūfsuose nieko naujo, IRC ir kiti IM tinklai idle’ina, css’o servai tušti, aao jungti nesinori. Su House’u irgi reikia padaryti pertrauką – kiek gi serijų iš eilės galima žiūrėti. Filmų naujų nėra. O ir tokių, kurių šiuo metu norėčiau, nėra taip pat. Paimu ant kelių planšetę, šiek tiek padoodle’inu. Išjungiu neišsave’inęs – kažkodėl pabodo. Dežė tyliai ūžia, kiaurą parą ištikimai pumpuodama nelegalius torrent’us. Šią akimirką aš jos nebenoriu. Noriu..

Prasivėdinti.

Užsimetu džemperį, striuką, įsidedu baltą Camel’io pakelį, raktus nuo mašinos ir nuo namų, apsiaunu. Naktį visa tai skamba kažkaip kitaip. Laiptinė visiškai tyli. Girdisi tik komunikacijų ūžesys. Užrakinu duris ir laukiu nuostabiai garsiai parvažiuojančio lifto. Bevažiuodamas žemyn ant lifto paviršiaus raktu nuo durų eilinį kartą brūkšteliu smailą, arba prasmingą žodelį. Arba papildomą blakstieną tai senokai pradėtai akiai.

Lauke maloniai vėsu ir tylu. Tik pramoniniai kondecionieriai girdisi, nors jie ir toli. Apeinu aplink pastatą. Tamsoje apčiuopomis susirandu raktą nuo aikštelės vartų spynos. Jis yra toje žiedų sankaupoje, kurioje saugomi ‘kiti’ raktai, ne ‘nuo-namų’, šalia rakto nuo pašto dežutės, rakto nuo darbo ir dviračio užrakto. Stačiakampis. Atkabinu spyną, stumteliu girgždančius vartus. Į judesį reaguojantis šviestuvas trečiame aukšte įsijungia užmatęs mane. Hm. Įdomu, ar mane dabar kas nors mato? Kaimynas, kuriam nesimiega? Benamė katė? Kas nors? Nesvarbu.

Du kartus pypteli distanciniu pulteliu atrakinama mašina. Atidarau duris. Įgriūnu į vidų. Taip patogiai. Malonus mašinos salono kvapas. Man įprastas. Mano mėgiamas. Na ir kas, kad prarūkytas. Užtat mano. Įkišu ir pasuku mašinos užvedimo raktą, įjungiu slapuką ir užkuriu variklį. Užgęsta diržo prisegimo indikatorius, tepalo lemputė dar po pusės sekundės. Klausausi, kaip įsidirba prabudintas keturcilindris. Hidrauliniai vožtuvų kompensatoriai ir visa sistema kelis kartus klakteli, susiurbdama į karterį subėgusį tepalą į visus judančius mazgus. Dirba. Įprastai. Maloniai. Palaukęs 10 sekundžių pavažiuoju už vartų. Išlipu ir juos užrakinu. Įsiklausydamas į malonų ir ramų galinio duslintuvo bakelio sukuriamą toną. Tuf-tuf-tuf-tuf. Šiek tiek balto dūmo – nes variklis dar šaltas.

Grįžtu į mašiną. Užsirakinu duris iš vidaus – taip saugiau. Prisisegu diržą. Magelio snukio nededu – važiuoti tyloje yra gera. Įdedu telefoną į jam skirtą stovą prilipdytą prie priekinio stiklo ir pajungiu jį krautis. Ant keleivio sedynės pasidedu cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Prisidegu cigaretę. Įspaudžiu sankabą. Stumtelių bėgių svirtį į pirmo bėgio poziciją ir, šiek tiek pakėlęs apsukas, pajudu.

Cigaretės dūmai uždaroje erdvėje šiek tiek lenda į akis, todėl prasiveriu langą. Per 2 milimetrus. Užtektinai, kad oro vėdinimo sistema galėtų sukurti skersvėjį ir kad nebūtų per vėsu. Nežinau, kur važiuoju. Kol kas Kalvarijų gatve. Mašinų nėra. Šviesoforai ramiai mirksi oranžinėm šviesom. Gera klausytis variklio darbo ir padangų ūžesio. Greičio neviršiju – kam to reikia?

Kalvarijų gatvė, ties Pramogų Arena suku į Kareivių gatvę, taip iki Saulėtekio – tada Antakalniu iki Olandų žiedo. Pro stotį. Pro senamiestį. Pro Katedrą. Vėl į senamiestį. Ratukas iki upės ir atgal į Tauro kalną. Savanoriais iki Geležinio Vilko. Prie Seimo Statoile nusiperku mineralinio – nuo cigarečių džiūsta burna. Mėgstu naktinius Statoilus, ir snaudžiančias pardavėjas. Pedagoginiame į kairę, į kalną, o po to Laisvės prospektu link televizijos bokšto. Savanorių žiede padarau pilną žiedą ir atgal. Visu Laisvės prospektu. Iki Big’o, o ten jau vienkiemiais iki Ateities gatvės.

Ateities Statoile prie Geležinio Vilko viaduko dar paimu keturias skardines auksinio ir baltą Camel’į.

Kokia gurgianti nakties tyla. Naktį net stovėti prie raudono šviesoforo signalo tuščioje sankryžoje yra gera. Įšilęs variklis ramiai ir ritmingai burzgia. Šilta. Gera. Vieniši reti praeiviai sau. O aš sau. Vairas ištikimai klausosi rankų. Staigiau spaudžiant akseleratoriaus pedalą nuo 2500 variklio velenėlio apsisukimų per minutę išmetimo sistemoje atsirandą ekstaziškas rezonansas. Aš. Tamsa. Kelias. Tyla. I could drive forever.

◌ 08/11/2008 01:02:31
~ Laisvė, naktis
@ Auto, Laisvė
☞ Atsektis