∞

Pabundu. Nosyje tas šiems seniems namams būdingas silpnas dregmės ir pelėsių kvapas vėsiame ore. Be dešimt aštuonios. Vėluoju. Pagalvoju apie dešreles apkeptas tešloje ir karštą arbatą. Bet tik pagalvoju – nėra kada. Sekantis autobusas pravažiuos už 12 minučių, o iki stotelės – geras kilometras. Paskubomis užsitraukiu kelnes ir ilgais medžiaginiais laiptais užbėgu į antrą aukštą, reikia atlikti gamtinius reikalus ir bent nusiprausti – tam laiko visada stengiuosi atrasti. Pasišiaušęs pakaušis kaip visada rodo savo užsispyrusį charakterį. Beviltiškai pašlapinu kuokštą – bet jis styro kaip styrojęs. Kambaryje paskubomis apsirengiu tais pačiais rūbais kaip ir vakar, įsispiriu batus be raištelių – tokius labiausiai mėgstu, arba bent jau užkišu juos, kad nesitrukdytų – ir, į kairę vidinę kišenę įkišęs piniginę, į dešinę išorinę – Marlboro Lights ir žiebtuvėlį, užrakinu kambarį ir užtrenkiu lauko duris. Vėsu. Iki autobuso liko trys minutės. Kai tiek lieka, į jį suspėju tik bėgdamas. Užsirukau ir skubiu žingsniu patraukiu Karaliaus gatve stotelės link. Vėsu, bet striukės neužsisegu. Nes tada atrodau kaip lopas. Sunku rasti man tinkančią striukę, su kuria atrodyčiau gražiai. Mano rankos per ilgos. O aš per plonas. O dar ta pasišiaušusi galva. Todėl aš einu prasisegęs striukę, kad matytųsi lengvas megztukas. Taip atrodau iš bėdos pakenčiamai. Mėgstu šitą ritinį šurmulį. Praeiviai skuba į darbus. Viešbučio tarnautojas dulkina su visais besisveikinančius kilimėlius. Čia visada jaučiamas ruduo. O kai iš tikro būna ruduo – jis būna dvigubas ruduo. Labai rudeniškas. Žinau, kad priėjus sankryžą cigaretė bus besibaigianti. Pastebiu iš centro pusės atriedantį raudoną dviaukštį autobusą. Matau šviečiantį skaičių 36. Mano maršrutas. Įvertinu situaciją su šviesoforais, ir suprantu, kad spėsiu – autobusui kaip tik užsidegė raudona. Atsargiai įtraukiu besibaigiančią cigaretę – šie dūmai būna neskaniausi, ir labai karšti. Pirštai šalti. Nebijau šalčio, kaip jo mėgsta bijoti. Aš galiu tiesiog nekreipti į jį dėmesio, jei matau, kad nėra išsigelbėjimo. Aš nesiskundžiu. Raudonam autobusui dega raudonas šviesoforo signalas. Raudonas dega ir pėstiesiems. Jų tarpe ir aš. Užtaikau laisvesnį tarpą tarp mašinų ir perbėgų sankryžą – va ir stotelė. Ranka kišenėje minko iš anksto paruoštas monetas. Nemėgstu nuolatinių. Nuolatiniai bilietai tarsi įpareigoja tave. Nenoriu taip įsipareigoti. Ištiesiu ranką į šoną – kitaip vairuotojas nesustos. Labas rytas. Labas rytas, pone. Paduodu pinigus – visada suskaičiuoju, kad būtų be grąžos. Kad jam būtų paprasčiau. Juk jis vairuotojas. Jam reikia vairuoti, o ne skaičiuoti grąžą. Ačiū. Ačiū, pone. Siaurais spiraliniais laiptais užlekiu į antrą aukštą. Jau privažiuojant autobusui mačiau, kad mano vieta laisva. Taip, ji laisva. Pačiame priekyje. Priekiau vairuotojo. Kairėje pusėje. Įprotis ir atsargumas verčia mane sedėti kairėje. Jei autobusas susidurtų su priešpriešais atvažiuojančia transporto priemone, didesnė tikimybė, kad susidurimas labiausiai suniokotų dešiniąją, vairuotojo, pusę. Todėl sėdžiu kairėje. Gaila, nėra saugos diržų. Bandau įsivaizduoti, kur aš atsidurčiau gero susidūrimo atveju. Ar išlaikytų tas stiklas per visą priekį? Šių raudonų autobusų vairuotojai labai laksto. Arba taip atrodo. Nes nė karto negirdėjau, kad raudonas autobusas būtų pakliuvęs į auto įvykį. Ko gero juos vairuoja atsakingi žmonės. Norėčiau kada nors padirbėti autobuso vairuotoju. Įšsitraukiu iš striukės kišenės laisvųjų rankų įrangą telefonui. Ausines. Laidas kaip visada susipančiojęs. Bet aš apie save galvoju kaip apie laidų išpainiojimo meistrą. Reikia tik miklių smuikininko pirštų. Įkišu nepatogias ausines į ausis, kitą galą į telefoną. Įsijungiu muzikos grotuvą. Tas pats grojaraštis, kaip ir vakar. Radiohead. Groju garsiai. Žinau, kad pakankamai garsiai, kad girdėtų ir aplinkiniai. Jie niekada nesiskundžia. Jie mandagūs žmonės. Bet tokiu metu antrame aukšte dažniausiai nieko nebūna. Bet vistiek klausausi garsiai. Noriu, kad kažkas išgirdęs mano grojamą muziką pagalvotų apie mane kaip apie muzikos gurmaną. Mmmm. Radiohead. Jis klausosi Radiohead. Jis ypatingas žmogus. Jo muzikinis skonis nuostabus. Gerbiu šitą žmogų. Eh. Kokie kvailiai tie žmonės. Atsipalaiduoju. Rankos sušilo, nors čia visai ne šilta. Vingiuotas kelias. Nuostabus kelias. Jie niekada nieko nelenkia šiame kelyje. Jei priekyje važiuoja traktorius – visi važiuoja jam iš paskos. Bijo lenkti. Nes kelias labai gražiai vingiuotas. Joks traktorius nevažiuoja. Nepamenu, kiek laiko trunka kelionė. Juk važiuoju į šalią esantį miestelį. Geros 14 minučių. Jau visai netoli. Motinos palydi vaikus į mokyklą. Labai ramus miestelis. Lipsiu sekančioje stotelėje. Paskutinėje. Gatvės siauros. Pro mano antrą aukštą matosi namų antrų aukštų langai. Ten kažkas gyvena. Ir ten. Kaip nuostabu būtų ten gyventi. Kiekvieną ryta sedėčiau prie lango ir nebyliai akimis sveikinčiausi su tais, kurie važiuoja antruose autobusų aukštuose priekyje kairėje. Rūkyčiau ir stebėčiau. Nulydėčiau akimis. O dabar sveikinuosi pats su savimi. Mano stotelė. Ačiū. Ačiū, pone. Iki darbo maždaug kilometras. Pro ramų skverelį. Pro bažnyčią. Viskas kaip visada nuostabiai tvarkinga. Ne, ne įkyrioji tvarka. O gera tvarka. Rami. Neįpareigojanti. Už bažnyčios – senos kapinės. Čia ypatingai gražu. Ypatingai ramu. Sulėtinu žingsnį. Šita vieta veikia mane raminančiai. Bet aš žingsniuoju. Prisidegu dar vieną cigaretę. Juk niekur neskubu. Už senovinių kapinių vartų – siauros gatvelės. 3 posūkiai. Į kairę, į kairę, į dešinę. Numetu pusiau surūkytą neskanią cigaretę, užminu ją patogaus bato be raištelio kulnu. Nusispjaunu – ne taip, kaip tai daro statybininkai, o kaip visada nevykusiai, nes burnoje neskanios cigaretės skonis. Ir žengiu į vidų. Labas rytas. Labas rytas. Nepiktai – šiek tiek vėluoji. Taip. Vėluoju. Pramiegojau.

◌ 09/10/2008 23:34:42
~ Jausmas, Laisvė, žodžiai
@ Internetas, Jausmas, Kita, Laisvė, Spalva, Vilnius
☞ Atsektis