Yra
Jis ten yra. Jupiterio palydovas Europa. Būtent toks. Šiuo metu. Kiekvieną sekundę. Kiekvieną akimirka. Jis egzistuoja. Kiekviena savo dalele. Kiekvienu geležies atomu. Kiekviena vandens molekule. Kiekvienu paviršiaus įtrūkimu. Visa savo 4.80×1022 kilogramų mase. Nesustabdomas gigantas. Didžiulis, lyginant su manim. Mikroskopinis, lyginant su pačiu Jupiteriu, su Saule, kuri, lyginant ją su mūsų Saulės Sistema, yra mažas taškas tuštumoje, sklidinoje visatos medžiagos. Kaip milijardų milijardai kitų dangaus kūnų. Nesuskaičiuojamos galybės energijos. Kiekvieną minties blyksnį – visa tai yra aplinkui mus. Nuo menkiausio bandymo tai įsivaizduoti žmonėms susisuka galvos. Ir visame tame esu aš. Mąstantis elementų kratinys. Kas aš? Kodėl aš galvoju? Kodėl aš jaučiu visa tai aplink save? Kodėl jaučiu visą neaprėpiamai nematomos Visatos svorį? Užsimerkiu ir pajuntu. Visus dėsningai judančius elementų darinius. Galvą tarsi perveria Visatos spinduliai. Atsiplešiu. Mintyse matau vestibiuliuojančias neįtikėtinai milžiniškas baltas kraujo ląsteles tamsiame žvaigždių fone. Kažkokie beformiai šviesaus glaisto dariniai spragsinčiu ir traškančiu greičiu supasi aplinkui be jokio pastebimo dėsningumo, tarsi norėdami kažką pasakyti. Rodydami man Visatą.