∞

Žmogus pabudo. Ne atsimerkė – nes akys užtikrintai dar nenorėjo prasimerkti – o pajuto, kaip sapnas atsitraukia į jo pasąmonės gelmes. Vis dar kabindamasis į sapną, bandydamas jo nepamiršti, Žmogus išgirdo aplink save šaltį. Rytinį pabudimo speigą. Jis nežinojo, kas yra Rytas. Visi sakydavo, kad tai Rytinė gaiva. Bet Žmogui tai buvo Rytinis speigas. Speigą daro mašinos. Žmogus nemėgo mašinų. Jos šaltos. Jos bejausmės. Judrios, kvailos mašinos.

Žmogus nenorėjo atsimerkti. Žmogus žinojo, kaip praeis tas laiko tarpas, kurį Visi vadina Diena. Žinojo, kad Diena bus tokia pati sušnerkšta, kaip ir visos kitos – net nei vienos jų neatsimindamas.

Įspraudęs savo galvą į erdvės kampą, stengdamasis susilieti su vėsiomis grindimis ir siena, Žmogus gulėjo. Sapnas. Tarsi gainiotų tarp pirštų šiltą nesugaunamą vėją, Žmogus ore gniaužė delnus, stengdamasis neprarasti blyškios šonkaulius dengiančios odos kontakto su bent kažkiek šiltomis rankomis. Ramiai kvėpuodamas į kampą, jūto savo skleidžiamos dregmės lašus, besitelkiančius ant vėsaus paviršio.

Žmogus nebyliai kūkčiodamas kalbėjo užmirštus žodžius užmiršta Žmonių kalba.

Vis dar užsimerkęs. Užsimerkęs taip, kad akių kampų raukšlėse rodėsi ašaros. Žmogus verkė. Nes nežinojo, kas jis yra. Nes nežinojo, kas buvo. Nežinojo, kas bus. Garsiai šnopuodamas žmogus verkė kaip vaikas. Surietęs pirštus trilinkai, tempdamas savo raumenis, įmantriausiais kampais sukiodamas riešus ir pėdas, žmogus inkštė iš gailesčio sau. Išsirietęs. Pasišiaušęs. Trindamas pakaušį į sterilių paviršių formuojamas grindis ir sienas. Atradęs daugiau ar mažiau patogią susirietimo pozą, Žmogus giliai nurimo. Plaučiai vis dar konvulsiškai griebė spengiantį orą.

Žmogus atsimerkė. Lėtai. Leisdamas balsvai šviesai palengva prasiskverbti pro blakstienas, besimėgaudamas tokiu metu atsirandančia neįtikėtina difrakcija, prie tamsos vis dar pratusiose akyse suformuojančia neįtikėtino sodrumo spalvotus kraujagyslių raštus. Melsva, gelsva, žalsva, rausva. Žmogus, sulaikęs kvėpavimą, su nuoširdžia šypsena lūpose, žiūrėjo į nebūties tašką kažkur erdvėje, gaudydamas visus spalvų ratilus, visas linijas.

Dar viena Diena.

◌ 03/07/2008 17:12:43
~ Laisvė, linijos, mano, Spalva, žodžiai
@ Nelaisvė, Spalva, Vaizdas
☞ Atsektis